ir vėl... taip beprotiškai liūdna. nekenčiu šito jausmo nekenčiu kai skruostais rieda tos prakeiktos ašaros. juk niekas to nevertas... kodėl man vis dar taip skauda kodėl niekaip negaliu pamiršti, kodėl viskas tik blogiau kodėl nėra nieko kas galėtų mane apkabinti? kodėl visi išeina? kodėl kodėl aš vis dar kiekvieną dieną myliu vis labiau tuos kurie kiekvieną dieną sukelia man tiek liūdesio? kodėl niekam nerūpi kaip aš jaučiuosi? už ką man visas tas skausmas? kas gali pasakyti ką padariau tokio kad šitaip gyvenčiau? kas gali pasakyti kada tai baigsis?
aš stipri žinau tai, bet kartais nebetikiu net savimi kartais taip sunku kad atrodo nebeturiu jėgų keliauti...
o gal pradingsta noras nes aš žinau kad man tikrai reikia jų tačiau tai niekam nerūpi...
Ei ole kommentteja vielä.
Jätä kommenttisi, aloita keskustelu!