O iš tiesų aš be proto bijau. Bijau jausti, tačiau dar labiau bijau nejausti nieko. Aš niekuomet nežinojau ką reiškia vidurys, nežinojau kur yra normalumo riba, kur tas taškas, kuriame turėčiau sustoti, jog nebūtų per mažai bet tuo pačiu užtektų. Nemačiau skirtumo tarp juoda ir balta, o ką reiškia pilka nesupratau. Prisirišdavau tarsi kilpą ant kaklo besimelsdama, jog nepajudėsi iš vietos, o kartais išeidavau pati. Norėčiau, jog būčiau pasirinkusi nepasižiūrėti ir jokiu būdu neprisiliesti. Tačiau, galbūt kartais reikia būtent tokių atsisveikinimų, jog iš tikrųjų pajaustum kaip atėjo pabaiga. Ir nors sakoma - jausti yra žmogiška, kartais jaučiuosi kaip laukinis žvėris užrakintas zoologijos sode, iš kurio niekada nebeištrūksiu. Užrakinti mes visi ir retai kada bemastome blaiviai, galbūt nebent kuomet nesame blaivi. Nes gyvenimas yra didžiulė ironija. O ironija aš mėgstu... Galbūt netgi per daug. O kalbėjau aš juk apie baimę, ironiška, nes be proto bijau rašyti, bijau taip, kad net skauda. Berašant pradedi jausti viską, o kartais... kartais, visko būna per daug.