susikrauti daiktus ir išvažiuoti niekada nebūna sunku. kur kas sunkiau būna iš naujo susidėti tuos pačius, senus daiktus, tik visiškai naujose lentynose. paskutinę naktį miegant savoje lovoje negali užmigti iš jaudulio, begalvojant, jog jau ryt miegosi kažkur svetur, o vėliau svajoji apie dar vieną naktį savoje lovoje, kurios girgždėsio seniau taip nekentęs, šįkart jį atsimeni kaip nuostabiausią lopšinę prieš miegą. tačiau, laikui bėgant viskas po mažu pradeda keistis ir nejučiomis tą iš pradžių tokią svetimą vietą pradedi vadinti namais. nepažįstamam gatvėje paklausus kelio iškart kyla noras gintis, jog esi ne iš čia ir kelio nežinai, bet pati save išgirsti pasakojant kelią iki parduotuvės. ir taip kiekvieną