Nuotaika yra tokia trumpalaikė, skirtinga, ir
dažnai apgaulinga.
Vieną dieną tu visur matai tik gėrį, ir net norėdamas nerandi priežasties liūdėti,
nepaisant kad viskas aplink yra blogai.
Tačiau kitą dieną atsikėlęs, tu jau nebepajėgi šypsotis net per prievartą, ir
iš laimės spindinčias akis, pakeičia ašarų žvilgesys.
Pirmąją nuotaiką aš jaučiau jau labai ilgą laiką, ir tiesiog tryškau optimizmu,
užmiršusi visus blogus dalykus kurie buvo praeityje.
Aš neatsigręždama pabėgau nuo blogų dalykų kurie įvyko jau seniai.
Taip juk ir reikia, juk visi sako : gyvenk toliau, tai tik trumpalaikis jausmas, laikas gydo žaizdas...
Ir visi jie yra teisūs, kad ir kaip sunku bebūtų, judėti pirmyn reikia.
Ir taip laikas žaizdas išgydo, tik dažnai laiką, ir žaizdų gijimą paspartina, nauji sutikti žmonės.
Viskas dingsta, visi prisiminimai, kad tau kažkada buvo blogai, kad tu kentėjai, staiga dingsta.
Nežinau kaip kitiems, bet bent jau man,
kartas nuo karto ateina tokia diena, kuomet visi prisiminimai
sugrįžta, ir nesvarbu koks laimingas buvai vakar, kitą dieną jau nebegali šypsotis.
Šiandien man tai ir nutiko.
Aš viską buvau taip giliai paslėpusi širdyje esančioje prisiminimų dėžutėje, jog
net pati stebiuosi kokie atsiminimai šiandien man prabėga pro akis.
Ir nesvarbu, kaip kūnas dreba, kaip širdis daužosi, kaip akys laiko ašaras, nes kažkada seniai prisižadėjo kad daugiau dėl to neverks,
Tu pasijauti gerai. Pats to nesuprasdamas.
Bet tu supranti kiek ištvėrei,
kiek kankinaisi, kiek ašarų praliejai, ir kiek kartų svajojai apie geresnę ateitį.
Ir tada pagalvoji ką turi dabar.
Juk turi tokį gyvenimą, kuris net privertė pamiršti patį save, jog kažkada jauteisi toks susimovęs žmogus pasaulyje, nebeturintis nieko, tik maža ugnelę širdyje, kuri tuomet reiškė viltį.
Ir tada nusišypsai.