Toks jausmas,kad kažkas su manim užaugo!!! Kai buvau mažesnė, aš susikišdavau rankas po maike ir sakydavau kitiems, kad neturiu rankų. Restartindavau video žaidimą, kai jausdavau, kad pralaimėsiu. Miegodavau su visais žaislais, kad nei vienas nesijaustų atstumtas. Turėjau tą rašiklį keturių spalvų ir bandydavau iškišti visas spalvas vienu metu. Įpildavau limonado į kamštelį ir apsimesdavau, kad geriu šotus. Sunkiausias sprendimas, kurį reikėjo priimti, tai kurį nintendo žaidimą žaisti. Laukdavau už durų, kad kažką išgasdinti, bet neišlaukdavau, nes atsibosdavo arba užsimanydavau sisioti. Apsimesdavau miegančia, kad nuneštų mane į lovą. Manydavau, kad mėnulis seka mano mašiną. Žiūrėdavau stiklu bėgančius lietaus lašelius ir įsivaizduodavau, kad tai lenktynės. Įsijungdavau kompiuterį vien tam, kad papiešti per Paint. Vieninteliai netikri draugai buvo tik tie nematomi. Dainuodavau duše. Prarydavau vaisių sėklas ir bijodavau mirti, nes medis išaugs mano pilve. Turėdavau sumuštus kelėnus vietoj sudaužytos širdies. Prisimenu, kai mes visi buvom vaikai ir negalėjom sulaukti kada užaugsim...
Taip, o dabar dažnas norime grįžti į vaikystę.. :)
Vaikystė.. Joje geriausi prisiminimai. :))
:) taip :)