Nusispyriau batus ir nusiėmiau striukę. Ant staliuko padėjau tašę. Vos pažvelgiau į mamą iškart dingo noras išvis čia būti.

-Kas yra?

-Kodėl tu man meluoji? – jos tonas buvo baisus.

-Meluoju ką?

-Tu nevažiavai niekur su Rebeka ir jos broliu. Aš ją šiandien mačiau parduotuvėje. Su kuo tu būni? – kažkada tai ji turės sužinoti..

-Nebuvau su Rebeka...Buvau su jos netikru broliu. Ir taaip...aš esu bloga dukra, nes meluoju. – nuleidau galvą.

-Kas jos brolis?

-Domas.

-Jūs pora? – vėl pakėliau galvą ir nuėjau atsisėsti ant sofos.

-Kaip ir..Mama gal užteks. Dabar žinai su kuo aš leidžiu laiką. Tai gal atstok? – stagiai pakilau nuo sofos ir laiptais užbėgau į savo kambarį. Nereikėjo taip rėkti ant mamos...Bet tas pykčio priepolis mane užvaldė..Greitai nusiėmiau suknelę ją numečiau į kampą. Tašė liko kažkur svetainėje. Nesijaudinau, nors ir neršytu ten ji nieko nerastu...Žengiau į vonią ir pažvelgiau į veidrodį. Pasileidau plaukus ir pradėjau juos šukuoti, nusiprausiau veidą ir vėl grįžau į kambarį. Spintoje susiradau pižamą ir šokau į lovą. Šalia pasidėjau telefoną užmerkiau akis, neilgai trukus ir pasinėriau į miegą.

Saulė švietė man tiesiai į akis, tad automatiškai pasukau galvą į šoną. Išgirdau į duris kažką beldint. Atmerkiau akis. Net nepasakius, kad galima užeiti į kambarį įsiveržė brolis ir šoko į mano lovą. Taip, tas patsarasęs dienas mes nelabai bendraudavom. Leidau jam įsitaisyti ir gulėjom apsikabinę. Staiga sucypsėjo mano telefonas. Paėmiau į rankas ir ten švietė Karolio vardas. Nenorom atidariau žinutę, jis kvietė susitikti, aš sutikau. Norėjau įsivažiuoti į savo gyvenimo ritmą. Visą laiką būdavau su Domu. Nesakau kad to nenorėjau, to kaip tik troškau, bet pamiršau draugus.

Pagulėjom gal dar kokį pusvalandį, jis man pasakojo ką veikė su Mantu ir... Eriku, būtent Eriko nenorėjau matyti dabar. Po jo žodžiu ir bučinio, aš jam nesugebėčiau pažvelgti į akis. Gaila kad Neitas išvažiavo būtent tada kai aš turėjau gulėti ligoninėje. Mama sakė, kad jis dar atvažiuos. Gabrielė su Mariumi tikriausiai dabar smagei leidžia laiką. Rebeka su Pauliumi galvoja kūdikui vardą. Austėja su Benu... apie juos nieko nežinau, nes vos tik ji man pasakė, kad jie yra kartu, nusisukau nuo jos. Dariau blogai? Taip... Negalvojau, kad nusisukus nuo visų, pati gerai negyvensiu. Kažin kaip Mantui su Dovile? Pasiilgau Dovilės, nors ir nebuvom tokios geros draugė, kokios norėčiau kad būtumėme. Bet vis tiek, tada su ja laikas buvo nuostabus.

Džimis užmigo ant mano rankų, kaip galima užmigti bepasakojant. Taip sugeba tik mano brolis, atsargiai jį paguldžiau ir įžengiau i vonią. Buvo Vėlykų atostogos. Todėl nesivarginau dėl mokyklos. Kaip nekeista laikas bėgo nepastebimai, nes nežinau kuri šiandien diena.

Paleidau silpna šilto vandens stovę ir pradėjau prausti veidą, baigusi siekiau šiepetuko ir pastos, greitai išsivaliau dantis ir pažvelgiau į veidrodį, išblyškes veidas, suskirdusios lūpos, o mėlynos akys buvo ryškios kaip niekad. Susirišau plaukus su pirma pasitaikiuse gumyte ir žengiau į kambarį, sustojau prie spintos ir galvojau ką rengtis, susiradau raudonas kelnes, kurios puikiai aptempė mano gražias kojas, susiradau džemperį su užrašu FREE HUGS. Susiradau medžiaginius sportinius batukus ir vėl grįžau į vonia, pasiėmusi tušą pasidažiau juo akis, susiradau vazeliną ir kiek galėdama daugiau jo variau ant lūpų. Išsirišau iš plaukų nevykusia gumytę ir susiradusi stipresne, surišau netvarkingą kuoduką. Palikusi brolį miegoti savo lovoje išėjau iš kambario.

Nusileidau laiptai į apačia ir sustingau, prie stalo sedėjo tėtis ir gėrė su mama kavą arba arbatą. Pažiūrėjau į juos skersai ir nėriau pro duris į lauką. Gaivus vėjas iškart kirto man į veidą, sniego likučiu jau nebesimatė. Ir lauke buvo gan šilta, tik va tas vėjas. Išsitraukiau telefoną iš kišenės ir parašiau Karolui, kad laukiu jo parke. Pati lietu žingsniu patraukiau link jo.

Atsisėdau ant artimiausio suoliuko ir pažvelgiau į dangų, jame buvo vos keletas debesų. Išgirdau žingsnius ir atsisukau į tą pusę, ten ėjo Karolis, jis priėjo prie manęs ir apsikabino, užuodžiau nuo jo sklindantį vaistų kvapą. Kai jis atsitraukė pamačiau jo akis, mėlynos akys buvo praradusios spalvą, veidas buvo išsekęs, o po akimis mirguliavo juoduliai... Kol buvau jį apsikabinus pajutau, kad jo kūnas sulysęs.

-Karoli?

-Kas? – jo balsas taip pat nebuvo toks pat, dingo ta linksma gaidelė.

-Kas yra?

-Galime apie tai nekalbėti?

-Ne negalime! – užrėkiau/

-Ema...

-Karoli, prašau. – jau pritildžiau balsą, dabar šnekėjau pašnibždomis.

-Aš segu. – jis žvelgė į mane.

-Kuom? – bijojau atsakymo.

-Vėžiu... – pajaučiau kaip ašaros pradėjo bėgti skruostais ir aš puoliau jam į glėbį...

Patiko žalias. Nepatiko raudonas.