7 skyrius.

Arija

Gulėjau ant žolės ir žvelgiau į žydrą dangų, gyvenimas atrodė toks lengvas, aplinkui čiulbėjo paukščiai, pūtė šiltas vėjas. Kaip norėjau grįžti į vaikyste, kai buvau penkerių, dienos būdavo tokios nerūpestingos, jaučiausi mylima, o dabar jaučiuosi kalta, juk dėl mano kaltės mama mirė. Ne.. Ne dėl mano, dėl tėvo kaltės. Nenorėjau apie tai galvoti, nes man vėl akių kampučiuose susikaupė ašaros ir riedėjo skruostais. Viena ašarą užkrito man ant lūpų, sūrus skonis, taip, skausmo skonis. Nenorėjau čia būti, bet nenorėjau būti ir kaime. Čia bent jaučiausi kažkam reikalinga. Nors gal čia buvo tik apsimestinis draugiškumas. Pajaučiau kad kažkas atsitūpė prie mano galvos ir prikišęs veidą prie manojo pasakė ,,Bu“ Atmerkiau akis, ir į mane žvelgė žalios ir gilios Arno akys, jo akis atpažinčiau visur. Mūsų veidai buvo vos centimetras, jo lūpos, jo kvepalų kvapas. Jis lenkėsi prie mano lūpų, o aš pašokau ir pradėjau bėgti. Pajutau kad mano liemenį kažkas apsiveja, pažiūrėjau, tai buvo kažkokios šakos, šalia manęs atsirado Arnas.

-Ko tu bėgi? – jis nusijuokė.

-Kad būčiau ko toliau nuo tavęs. – iškišau liežuvį.

-Nebijai, kad tą liežuvį gali kas nukąsti? – jo šelmiška šypsenėlė žaidė veide.

-To kuris nukąs, tikrai nebus vardu Arnas.

-O tai kuriai įkasiu, tikrai nebus Arija. – jis pasimaivė. O man jau atsibodo kovoti...

-Gerai, baigiam,..

-Mhm, dabar aš tave mokinsiu, tad susikaupk. – jo balsas iškart tapo rimtas.

-Aš visada susikaupusi. – žiūrėjau į Arną, ir man tikrai neėjo susikaupti, jo žalios akys blizgėjo iš tolo ir žvelgė į mane keistai, neįsivaizduoju, ką tas žvilgsnis reiškia, tobulų lūpų kampučiai buvo šiek tiek pakelti, tobulas kūno sudėjimas, juodos kelnės, balta maikutė ir juoda odinė striukė jam tiko.

-Gal nustok mane nužiūrinėti ir einam mokintis. – jo balse skambėjo pašaipi gaidelė. Buvau visai pamiršusi, kad jis moka skaityti mintis. – Taip aš moku.

-Liaukis. – atkirtau piktai.

-Ką aš darau? – apsimestinai nustebo, o akys juokėsi.

-Lysk iš mano galvos. – ėjau link miško, nežinau kodėl, bet mane ten traukė. Tik dabar supratau, kad mes ir gyvenam viduryje miško.

-Iš kur žinai kur eiti?

-Jaučiu. – tai buvo dalis tiesos.

Mes ėjom miško takeliu, tiksliau jis ėjo,o aš siekiau jam iš paskos, bijojau čia pasiklysti, todėl buvau susikoncentravus ties jo nugara. Todėl nesižvalgiau, kas yra aplinkui. Staiga Arnas sustojo ir aš atsitrenkiau į jį, pajaučiau jo kvepalų aromatą ir atsitraukiau. Visada turėjau silpnybę vyriškiems kvepalams. Jis atsisuko į mane ir pasakė, kad atėjom. Apsižvalgiau buvom miško pakraštį, šalia šniokštė upeliukas.

-Pasiruošusi?

-Tu valdai žemę tiesa?

-Taip.

-Tai kodėl mes prie vandens? – aš žiūrėjau į jį pakėlusi antakį.

-Pamatysi. Dabar stebėk. – jis atsitūpė ir padėjo delną ant žemės ir koks metras nuo mūsų išdyko kalnas. Po minutės ant jo jau puikavosi gėlės. Jų įvairovė mane įtraukė ir aš viską pamiršau, kojos pačios pradėjo eiti link jų. Atsitūpiau ir paliečau žiedlapius. Nusišypsojau, jie buvo pasakiški, geltonų, raudonų, mėlynų, rožinių, oranžinių gėlių įvairovė. – Patinka. – pajaučiau kvepavimą prie savo kaklo, bet neatsukau, man patiko kai milijonas šiurpuliukų laksto po mano kūną.

-Begalo... – išleidau gilų atodūsį.

-Jos visos tau. – jo švelnus balsas šildė mano odą. Netvėriau, atsistojau ir atsirėmiau į jo krutinę, pakėliau akis. Jis lenkėsi prie manęs, o aš nusisukau. Negaliu... – Gerai. – jis atsikosėjo, - Pradėkim. Paliesk delnu žemę. – aš padariau kaip jis liepė. – Dabar galvok tik apie žemę, daugiau apie nieką. Pagalvok ką nori padaryti. Ir visą jėgą sutelk į savo delną. Ir... – nespėjus jam pabaigti, tiesiai į mus krito medis. Nesitraukiau, net neįsivaizduoju kodėl negalėjau pajudėti. Žiūrėjau paklaikusiu žvilgsniu į objektą. Bet staiga jis sustojo ir krito į dešinę pusę. – Jei tu nori nusižudyti tai taip ir pasakyk. – išgirdau šiek tiek piktą Arno balsą.

-Aš nenorėjau.

-Tu gali kada nors susikaupti?! – jis užrėkė.

-Atsiprašau.

-Tiek to, eik namo. Kelią žinai, aš noriu pabūti čia. – aš norėjau pasilikti. – Vienas.

Gabrielius.

Ariją mačiau tik ryte, kai valgėm, o jau vakaras. Ir jos dar nėra namuose. Labiausiai pykdė ir tai, kad nėra ir Arno...

Staiga atsidarė laukinės durys ir per jas įsiveržė Arija, ji verkė. Nieko nesakiusi ji užlėkė laiptais į viršų ir trenkė kambario durimis. Viską mačiusi Iveta išlėkė paskui ją. Aš stovėjau ir nieko negalėjau padaryti...Kvailys. Bet jai sužinosiu, kad ją nuskriaudė Arnas, aš jį užmušiu.

Iveta,

Pamačiau bėgančią Ariją ir sunerimus pasileidau paskui ją. Luktelėjau, kažin gal išvis nereikia pas ją eiti... Bet aš nebūčiau aš jei nesikiščiau į svetimus reikalus. Pravėriau duris ir pamačiau ant lovos į kamuoliuką susisukusia Ariją ir verkiančia.

-Mergina, tu gi stipri. – išgirdusi mano balsą ji pakėlė galvą.

-Iveta... – ji buvo užkimusi, - aš nevykėlė.

-Pamoka pas Arną? – prisėdau ant lovos krašto ir pradėjau glostyti jos kojas. Keista, bet kitus žmones tai.. ramina.

-Mhm...

-Kas buvo?

-Esu nevykėlė.

-Kodėl?

-Nemoku valdyti žemės.

-Gi tu vos pradėjai mokintis, nieko nuostabaus jei tau kartą ar du nepasiseks. Kiek kiti mokosi, kol pagaliau įvaldo bent vieną galią, o tau jos priklauso visos šešios.

-O ką tu valdai.

-Ugnį.

-Aš mūsų vos neužmušiau. – ji pakilo iš lovos ir atsisėdo šalia manęs.

-Kaip?

-Paleidau į mus medį.

-Tik? – nusijuokiau, ji taip pat šyptelėjo, - Arnas yra labai..keisto charakterio todėl padarysim taip. Pirma išmoksi visas kitas stichijas, o paskui eisi valdyti žemę.Ir aš su Arnu pasikalbėsiu.

-Nereikia. – ji pasižiūrėjo į mane maldaujančiu žvilgsniu.

-Na gerai. Tai va šiandien pailsėk, rytoj mokinsimės ugnies gerai?

-Tu nuostabi..

-Tu taip pat. – suspaudžiau jos ranką ir pasišalinau iš kambario.

Arija.

Sėdėjau ant lovos ir žiūrėjau į užsidariusias kambario duris. ,,Prisiekiu, aš dar parodysiu Arnui ką aš sugebu. Neverksiu dėl nieko, ne mano būdui, čia atvykdama aš praskydau. Gal net per daug. Gabrielius...į jį žiūriu kaip į brolį, bet Arnas, jis kažką turi, kažką kas traukia. Nemoku mylėti, vien todėl bijau pasakyti, kad jam kažką jaučiu, bet kodėl jis vis bando mane pabučiuoti, kas jam iš to?“ Ranka perbraukiau plaukus. Tos mintys galvoje, neduoda man ramybės. Visi jie patrauklūs, visi kažkuom įdomus. Bet ar aš čia atvažiavau ne rinktis, aš čia atvažiavau mokintis. Atkeršysiu visiems, kas iš manęs tyčiojosi, o labiausiai paniekinsiu tėvą. Mano veidą papuošė šypsena. Neleisiu, kad mane skaudintu Arnas, neleisiu kad mane išvis kas skaudintu. Žaidimas prasiseda.

Patiko - žalias. Ne - raudona. Labai laukiu nuomonių, ne tik žodžio pranešk. ;)