Akmens varpai, sustingę angelai

Tokie šalti ir išdidūs

Jie kuria eiles nebylias šviesoje

Kai melas tampa tiesa skaudžia

Kruvinom raidėm jie parašė ant smėlio

"Žmogau širdis tvirtesnė užplieną"

Bangų muša tas raides skalauja

Palikdamos viltį ir vėl keliauja

Po angelo sparnu radau vietą ir sau

Iš ten regiu keistą sapną žmogaus

Porcelianinės žvaigždės ir šaltis liepsnos

Užmigdo jausmus atsiūstus iš dangaus

Išliks tik ranai, palikę širdį

Ir paskutinis užrašas, kurį angelai užrašė many

"Žmogau, ko verki nepažinęs kančios?"

Kančia tik tai tam, kuris kenkia kitam

Didžiuodamasis savo darbu

Laimingas tik tas, kuris gali pabūt

Bent kartą po angelo sparnu..