Aš, Sado ir Mazo. Mes geriausi draugai, nes
beveik niekada nesiskiriam. Nes vienas kitą puikiai suprantam. Nes toks
gyvenimas. Negydomos žaizdos pūliuoja, pūva, metasi gangrena. Iš pradžių
tik į audinius, po to ima pūti ir kaulai, siela, mintys...
.
Pažiūrėjau
"Candy". Tyliai
paverkiau iš smaugiančio liūdesio ir protingo džiaugsmo. Ir dar pora
užkalbėjimų, kad praeitis liktų ten, kur yra dabar - kažkur prie
švytinčio Sirijaus. Tarp sprangių kosminių ūkų ir lengvų saulės dulkių.
Ten, kur nieko nėra, iš kur negrįžtama ir kur nėra lankymo valandų.
Tiesiog šitaip. Stagnacija.
.
Niekada
nebuvo taip velniškai sunku, kaip sunku yra dabar. Dar niekad nebuvo
taip baisu. Taip neramu. Ir taip svetima. Niekada niekas tiek daug iš
manęs nereikalavo. Dar niekada nereikėjo daryti tiek dalykų, kurių
daryti siaubingai nenoriu. Ir neturiu jėgų. Kažkodėl visada šitaip - kai
turi noro, jėgų ir entuziazmo, to iš tavęs niekam nereikia. Kai tik
juodas mėnulis pačiam zenite - pikas. Nors stauk. Toks jausmas, it mane
kas traiškytų. Lėtai, po vieną kaulą. Brakšt, brakšt.
.
Širdis
plaka tingiai ir tyliai. Lyg vilktų koją už kojos. Klakt - klakt - klakt
- klakt... Lyg jos nebeturėčiau. Lyg ji būtų leisgyvė. Gelsva kavos
puta sukasi ratu ir kimba prie švaraus puodelio. Lengvas kartėlis
kartais į naudą. Juokinga. Juokinga ir kvaila yra tai, kad šito blogulio
niekam parodyti neturiu nei menkiausio noro. Belieka rašyti. Ir pūsti
baltus nemigos ratilus į šaltą birželio naktį...
Ei ole kommentteja vielä.
Jätä kommenttisi, aloita keskustelu!