Keista, bet supratau, kad bijau senatvės ..
Kadangi turiu šokių tokių problemų su sveikata lankiausi poliklinikoje. Užmetu akį į laikrodį : 8:10. Ką gi, žmonės prieš mane tik du, greit apsisuksiu pamaniau, bet kadangi buvau be talono, priėjau tik 12:15. Tokia jau ta tvarka gali mirti, visiems nusispjauti, grafikas yra grafikas. Gerai, kad lietuvių mokytoja liepė perskaityti tokią knygą "Balta drobulė" Kitaip būčiau užmigusi.

Beskaitant ir laukiant eilės atėjo močiutė, visą klebanti ir žiauriai dejuojanti. Iš pradžių žmonės žvelgė į ją šaltai, vis dėlto jie taip pat laukė ilgai. Toji močiutė kone verkdama dejavo kaip jai blogai, pirmas žvilgsnis ne koks, nes žinant bobulytes, tai jos imasi bet ko, kad nereiktų laukti. Žmonės abejingais veidas traukia akis nuo jos.

Prie manęs sėdėjo kita močiutė, kuri iš mandagumo ją užkalbino, o aš skaitau, man kraupu - nenoriu pasenti . Mano žudantis kosulys apsvaigino mane ir akis užpildė ašaromis. Gėda. Nemėgstu kai mane stebi. Knygos tekstas paliko nebeįdomus, vis nenoromis garsas iš močiutės lūpų prievarta lindo į mano ausis. Toji klebanti močiutė, su labai aukštu spaudimu, kuris kelia nežmoniškus skausmus krūtinėje ir galvoje, na bent ji taip sakė. Ji suklupo ant kelių bandydama atsistoti atsisegti paltą. Aš negaliu žiūrėti, sukaustė baimė, Graudu, labai graudu.

Šalia manęs sėdinti močiutė vienintelė išdrįso sergančiajai padėti. Ji atsistojo, pakėlė senolę, nurengė ir toliau kantriai klausėsi jos. Deja baimės apimta vis dėlto klausausi toliau ir neišgirsti neįmanoma, jin labai garsiai graudžiu balsu aimanavo.

Praeitą naktį greitąją kvietėsi porą kartų, bet toji tik pamatuodavo spaudimą ir išvažiuodavo. Kur humaniškumas ? Kalta korupcija ? Pagaliau žmogus neapsikentęs sako eikit dabar jūs, ta suspaudė rankas lyg melstųsi ir dėkojo, labai smarkiai dėkojo. Dėkui ,galbūt jūs man išgelbėsit gyvybę. Tie žodžiai persmelkė mano širdį. Vis apsimetu, kad skaitau, man taip lengviau tegul mano, kad beširdė, aš vis tiek negaliu nieko padėti.
 

Daktarė ją laikė pusvalandį, bet mačiau nieko nepadėjo, suteikė tik minimalią pagalbą, kaip ir kiekvienoje poliklinikoje. Ta močiutė, kuri padėjo nusirengti nuėjo jai nupirkti išrašytų vaistų. Nuvedė į procedūrinį, lašins kažką..

Grįžus močiutė pasakojo kitai bobulytei, kad į ligoninę gultis nėra vietų. O sergančioji gyvena viena, niekas ja nesirūpina. Tokia jau ta gyvenimo politika. Kai numirsi- visi tik tada susirūpins, kad kažkuo galėjo padėti. 

Mano eilė, daugiau jos nebemačiau. 

Kažin ar išgyvens šią naktį močiutė. Tokios mintys lindo į galvą, kai grįžau namo. Kas ten žino, kaltų kaip visada nebus .

 

Tykkää! 12