Siauras, baltas miltelių takelis ant stiklinio stalo. Kaistantis vanduo arbatai, susuktas popieriukas, skirtas įtraukti miltelius į nosį. Narkotikai, o taip. Baltas takelis, kurio pabaigoje - vartai į kitokį pasaulį. Į pasaulį pagal Jus. Tokį, kur šilta ir gera, linksma bei įdomu. Užvirė vanduo. Įtraukiau miltelius į nosį. Galvą biški į viršų - tuoj ateis siekiamas efektas. Tuoj viskas bus kitaip, nei buvo prieš dešimt minučių.

Ieškodamas cukraus, atkreipiau dėmėsį į vaikus, žaidžiančius kieme. Pradinukai, linksmi ir energingi. Kažką šneka, šneka, po to pabėgioja, pasijuokia. Viens kitą pastumia, po to pasipyksta, ištiesia viens kitam ranką, vėl juokiasi... Prisiminiau, kaip mes irgi taip žaidėm. Tiesą sakant, prisiminimas tik nusipiešė pasąmonėj, bet iškart jį nuslopinau. Nes pasidarė baisu, labai baisu - prisiminti kaip mes, šito paties kiemo pradinukai, lygiai taip pat žaisdavom toje pačioje vietoje.

Kur dabar tie, su kuriais stumdžiaus, juokiaus ir bėgiojau... Keletas iš jų susitiko naujuosius metus lukiškių kalėjime. Vienas dingo be žinios. Buvo žmogus, ir nėr žmogaus. Tiesa, bent jau yra viltis, kad kažkur bent jau gyvas jis. O kitą palaidojome prieš kelis mėnėsius. Geriausiai "sekasi" man ir Maksui. Aš ką tik įtraukiau amfetamino, man šilta ir gera namie.

Na, Maksui kiek blogiau, bet jis bent jau irgi gyvas, ir manyčiau, irgi pavartojęs amfetamino kažkur ten rūsyje sėdi. O jeigu nepavartojęs, tai beabejo, prasti jo popieriai. Nors man jau nesvarbu, visiškai nusispjaut, ką jis ten sau daro. O juk Maksas, jeigu sakyti tiesą, yra mano geriausias draugas. Ir jam mirus aš tikrai atneščiau didelį, gražų vainiką. Nuoširdžiai išsispausčiau ašarą, žinodamas, kad prisidėjau prie to, jog jis taip anksti atmetė lėtenąs.

Užsinorėjau išeiti į kiemą, basom kojom nužingsniuoti per sniegą iki suoliuko, įsitaisyti jame, sukviesti visus kiemo vaikus ir papasakoti jiems. Papasakoti, kaip galima mesti Jo Didenybei Likimui savo gyvenimą po kojom, leistis būti sutryptam, sumenkintam, sužlugdytam. Drebant nuo šalčio, sėdėti apsirengus mėlyną chalatą, ir sakyti tiesą. Kaip norėjau būti geriausias, gudriausias, protingiausias, o tapau paprastu, kažkiek ten kilogramų sveriančiu, mėsos ir kaulų subjektu.

Kad tų vaikų tėvai, pasigedę savo atžalų, irgi ateitu manęs pasiklausyti. O sekančią dieną papasakotų draugams, kad jų vaikai dabar dienų dienąs leis kieme, ant sniego, klausydamiesi narkomano su mėlynu chalatu. Kad tie draugai pavaizduotų nuostabą ir susirūpinimą. Kad paklaustų, ar tėvai nemano kad tai bloga mintis vaikams leisti klausytis narkomano. Ypač tokio vat, su mėlynu chalatu. Kai lauke minus dvidešimt laipsnių šalčio. Ir kad tėvai pasakytų - ne, viskas gerai. Mums pasisekė, kad turime tokį narkomaną, sąžiningą ir gerą, kuris nori gero mūsų vaikams...

Užsirūkiau. Dieve, man tikrai norisi taip padaryti! Ir ne todėl, jog trūktų dėmėsio, arba kad manau esantis išskirtinis. Ir visai ne todėl, kad esu geras narkomanas. Nebūna gerų ar blogų narkomanų, alkoholikų. Būna tik blogi arba geri žmonės. Norėčiau apie tai papasakoti tiems vaikams, kurių man gaila. Labai nuoširdžiai gaila, nes pasaulis yra žiaurus. Bet dar labiau man gaila cigaretės, kurią tektų išmesti, noritn eiti į lauką...

Tykkää! 14