Šį įrašą norėjau parašyti eilėmis...

Kodėl? Būtent dėl tokių moterų, kaip Tu, ir rašinėjo savo varganotus eilėraštukus, pasislėpę kampe, šlovingiausi pasaulio poetai... Rašinėjo, kol dar buvo toli gražu ne šlovingiausi ir dar visai ne tokie jau ir poetai...

Tiesiog kai jausmai, nesustabdomi it cunamis, įsiveržia pro širdį i Tavo sielą, ir akimirksniu išplauna iš galvos visas taisykles, principus, ir tabu... Kai Žemė pradeda judėt jau ne aplink Saulę, o aplink Ją... Ir kai supranti kad kelio atgal nebėra, kad jau esi "owned"...

Tada, kaip jau supratote, jausmai šneka patys už save. O jausmų kalba - poezija... Todėl gudriausi iš gudriausių - prisivogia svetimų eilėraštukų internete... protingiausi iš protingiausių parašo nuostabių kompozicijų, kur rimuojasi dažniausiai veiksmažodžiai. Mylėjau-norėjau-pakerėjau-apturėjau... Na o kaikurie mėgsta rašyti proza ir galvoti, kad tai poezija.

Čia jų, tų poetų, gatvės chuliganų ir kitokių visokių rašinėtojų, reikalas. O mano reikalas (tikiuosi dabar nustebsi) buvo ramiai atsisėsti prie kompo ir pagaliau parašyti. Net nenutuokiu apie ką rašysiu, suprantu tik, kad tai bus proza. Tiesą sakant man iš pradžių pasistojo klausimas, kam rašyti savo mergaitei tą, ką gali jai naktį, asmeniškai, prieš miegą pašnabždėti, intymioje aplinkoje ir tt? Reikia. o dabar aš rašau įrašą apie meilę. T.y. apie Tave.

Tiesiog pastarosiomis dienomis, kažkaip taip labai jau netyčia, užtaikiau interneto platybėse ant savo dienoraščio seno. Jis buvo rašomas tais laikais, kai studentavau. Ir be abejo, mano akį patraukė vienas įrašas, apie... Meilę. Man visada atrodė, kad žinau viską apie meilę, apie santykius, apie draugystę.... Pažįstu moteris, moku jas vertinti, gerbti, suprasti, neapsimesdamas kokiu nors saldžialiežuviu padlaižiu. To pasekoje, be abejo, apie meilę turėjau tvirtą, aiįkią, ir labai... plačią nuomonę....

Nei aš ja tikėjau, nei netikėjau. Tiesą sakant, net kažkaip negalvojau apie tai, kas čia per sąvoka, iš kur atsirado, ir ką reiškia. Kadangi žmogus esu gana prisiskaitęs (knygų, ne Playboy), turėjau ir turiu netgi savo literaturinius idealus meilės, arba kitaip sakant, to pasakiškai magiško moters ir vyro artumo...Turbut ir pati lengvai prisimintum, kaip plačiai pasakojau apie savo meilės supratimą...

Ir tada į mano gyvenimą atėjai Tu. Pasakiškai graži, tarsi meilės Deivė, ką tik nužengusi nuo paveikslo, kuriame palikai visas varganas, Tau prie kojų begulinėjančias būtybes... Tu turi neįtikėtiną šarmą... Šarmą būti vienu metu mielai ir nepasiekiamai. Būti rimtai, ir šypsotis taip, kad pasaulis atrodo Rojum, o Tu esi mano asmeninis angelas sargas jame....Žiūrint i tai, kaip Tu palenki galvą, Tau darant qti qti, pradedu galų gale suprasti, kas ta meilė yra.

Tie filosofai, tie inteligentai... rašytojai, psichologai... jie amžių amžius sėdi ir tik tą ir galvoja, kas yra meilė. Kas yra dvasia. Kas yra Dievas. Kas yra ten kažkur kosmose toli toli... Tai geri klausimai. Visada mėgdavau faktus, paaiškinimus, logiką. Mergina man duoda - myli. Neduoda - nemyli. Galvoja ar duoti - abejoja dėl savo jausmų...Per pirmą pasimatymą mylisi? Kekšė. Per pirmą pasimatymą nesimyli? Kompleksuojanti keistuolė... Ir tt ir tt...

O Tu atėjai tvirtu žingsniu, be visų tų filosofijų, be visų tų pašalinių, mylėti trukdančių minčių. Atėjai, ramiai pasiėmei mano širdį, ir ją bevartydama savo švelnuose delnuose, susimąščiusi kažką joje žiurinėjanti, kukliai pasakei... Kažką, kas man tapo svarbiausia šiame pasaulyje. Kažką, apie ką galvodamas aš atsikeliu iš lovos, gyvenu visą savo dieną, ir guluosi vakare atgal į lovytę irgi su tais pačiais trim žodžiais...Ir su Tavim beje irgi...

Kartais stoviu, kaip vat dabar, prieš keliąs minutes, galvoju sau apie kąnors, ir negaliu patikėti, kad pas mus toks bendravimas. Toks ryšys, toks pasitikėjimas, toks susidomėjimas, rūpestis vienas kitu. Ta prasme, nuoširdūs. Milijoną porų aš matęs, milijoną tokių situacijų visokių buitinių, ir pas visus man trūko nuoširdumo... Žmonės dažnai būna kartu, nes prisiriša vienas prie kito. Būna kartu, nes taip tiesiog yra įpratę. Jie draugauja nepaisant visko. Jie turi pinigus - jiems atrodo kad jie turi viską. Jie turi rūbus - jie galvoja kad yra stilingi. Jie turi seksą - jie mano, kad turi meilę....

O dabar prisipažinimas - kaip maosi, esu didelis megėjas gyventi kitų žmonių gyvenimus. Pasakoti kokiam nors pažįstamam visą vakarą, kaip pakviesti merginą kavos, vietoj to, kad užsiimčiau savim. Visada taip buvo, visada jei kažką ir dariau, tai tik dėl to, kad kažkam to reikėjo. Gyvenau kitų žmonių rūpeščiais, išgyvendavau jų konfliktus (nuoširdžiai beje), pergyvenau.... O savo gyvenimą numečiau kažkur toli, net nepažiūrėjęs, ar nesusitrenkė...

Ir Tu jį pakėlei. Ir Tu esi šalia, ir visas pasaulis man prasideda bei baigiasi Tavyje... Visada bijojau tos akimirkos, kai atsijungia smegenys, ir elgiesi intuityviai. Todėl pavyzdžiui jeigu ir geriu, tai gana nedaug. O Tu mane tiesiog svaigini jausmais. Svaigini taip, kad jau seniai esu pametęs galvą... Ką ten pametęs galvą, skaityk, sėdžiu spalvotam balkoniukyje, vienoj rankoj laikau orandžinį oro balionelį, su kita ranka piešiu saulutę kreidelėm margom, esu visas išsitepęs šokolade, valgau vaivorykštes ir kakoju drugeliais... :)

Nes meilė - tai Tu... ;*

Tykkää! 8