Kartais mūsų gyvenimas yra kaip sėdėjimas pliaže. Taip vat sėdi sau, kaip mažas vaikas, nuobodžiauji. Iš neturėjimo ką veikti žaidi su smėliu, pagaliukais kokiais nors, kriauklėm, kokią nors smėlio pilį sulipdai. Kažkas ten deginasi šalia, tingiai įvertina Tavo kūrinį pozityvia veido išraiška ar šypsena, ir Jus visi toliau sau laimingai nuobodžiaujate. Saulutė kepina, viskas tas pradeda nusibosti...

 Pasistatai vieną pilį, nugriauni, pasistatai sekančią. Taip sau ir leidi laiką. Po to kasi kokią nors duobę, į kurią galima nukristi ir mirti joje ten sau laimingai, bet laiku susiprotėjęs meti tą užsiėmimą. O dar galima upilinėti save smėliu, kad matytųsi tik tarsi iš niekur išdygusios letenėlės, ir tyliai sau krizenti iš tokio, be abejo, originalaus ir neeilinio pokšto.

 O po to, tokioj nuobodybėj sėdint ir besiblaškant tarp rūtinos, Tu išgirsti šurmulį pliaže, ir kaip visi kiti, įsižiūri kažkur į tolumą, į jūrą. Gaivus oro gurkšnis išduoda, kad kažkas ten, toli, pavojingu ir grėsmingu greičiu artėja Tavęs link. Vėl apsižiūri aplinkui - žmonės panikoje renkasi savo pigius daiktus, rūbelius bei aksesuarus, ir neša kudašius kuo toliau.
  O Tu, kadangi esi labai išdidus ir savim pasitikintis, sėdi sau toliau savo vietoj, ir maža to, kad nepanikuoji, o matydamas didžiulę artėjančią bangą, įsivaizduoji, koks reginys dabar bus. Laikas atrodo sustoja, viskas aplink sustingsta, didžiulis albatrosas kvailom akim nužiūrinėja nuo toleliau augančio medžio herojų, niekaip nesuprasdamas, kodėl šitas vienetas čia visdar sėdi, ir ne bet koks, o visas  toks laimingas.

 Tavo akys didėja lygiai taip pat, kaip didėja artėjančios bangos atvaizdas jose. Ir taip mėlynos, jos prisipildo jūros atspalvio, ir išduoda artėjančio momento didenybę. Kartais taip būna, kad mūsų gyvenime artėja tokia akimirka, kurios mes laukiame. Kuri mums atneš arba naujus pojūčius, ir mes jūdėsim toliau, arba nuskęsim, kvailai nenorėdami pasitraukti į saugią vietelę...

Didžiulė banga galų gale, pasiekė krantą...
...

 Herojus, žiūrėdamas į besitaškančią ant kranto žuvelę, sėdėjo didelėm, laimės ir džiaugsmo kupinom akim, kaip mažas vaikas plojo rankytėm, ir reikalavo dar vienos tokios gaivios ir šviežios bangos...

 Albatrosas, atsiprašant, apsišiko iš baimės. Nes kiekvienas viską jaučia ir supranta savaip. Courtains down.

Tykkää! 15