"Mes rimtai svarstome galimybę pakeisti grupės pavadinimą į <3 Danguje. Nes tai dangiška..."
 Kažkokia blondinė iš grupės 69 Danguje, laikraščiui "Šiaulių Kraštas"

 "Kodėl paprašiau ištatuiruoti man <3? Tu mąstai ko klausi? Taigi čia viskas aišku!"
 Rokeris, tatuiruočiu salone, radijo laidai "Žmonės"

 "Taip, tai oficialu - nuo šiol ant visų mūsų rūbų bus <3 ženklas"
 Giorgio Armani spaudos konferencija

 "Ir kas blogo tame, kad ant prezidentūros sienų nupiešiau <3...?"
 Graffiti meistras Donciavas, policijos nuovadoje

 "Šiais metais jokio morčiaus. Katės - už <3!"
 Netikėtai prabilęs žmonių kalba bobutės Jadzės katinas Leopoldas, specialiai Discovery laidai Briunetė ilgai ruošėsi tam vakarui. Visą valandą kažkur, o gal netgi ir dvi. Belaukdama savo mylimojo, Ji sutvarkė butą, išvirė kažkokią skaniai kvepiančią makaronų ir mėsos masę, išsitraukė iš šaldiklio šampano buteliuką, išsipuošė, penkis kartus apsisukusi vietoj, apžiūrinėdama visus kampus, kuriais į Ją gali pažiūrėti mylimasis, ir tuo pačiu tikrindama - ar iš visur Ji atrodo vienodai pritrenkiančiai. Galų gale supratusi, kad yra kaip yra, Ji nubėgo į virtuvę, užgesino šviesą, virpančiomis nuo artėjančios romantikos rankomis uždegė žvakes. Ji padarė viską, kas nuo Jos priklauso tam, kad vakaras būtų nuostabus. Štai ir skambutis į duris. Įdomus Jis - turi raktus, o visada skambina į duris. Matyt, prisižiūrėjo filmų. Ar šiaip koks tinginys yra ir tiek...

 Jis stovėjo priešais Ją po sudėtingos, galima netgi sakyti, komplikuotos dienos, kai darbų ir įvykių buvo tiek, kad jų net neverta rašyti - galų gale įsigilinę į tai, galutinai užsimiršime, apie ką yra šio teksto kalba. Kokia mintis. O Jis stovėjo be minčių, be idėjų, budamas kad ir koks protingas bei šaunus, Jis tiesiog užsilakstė. Baltos rožės dešinėje rankoje išdavė, kad arba Jis užsilakstė negalutinai, arba tiesiog taip myli Ją, kad nepamiršo, jog šiandien Jų ypatingas vakaras. Ir ne todėl, kad tai yra kažkokia data, ar jubiliejus, ar kad Ji Jam pranešė kad Jiedu turės vaikelį. Tiesiog kartais Jie padarydavo sau šventę.

 Tokių švenčių metu Jis visokiausiai stengėsi meilikauti ir būti panašiu bent į kažkiek romantizmo apraiškoms pasiduodantį žmogų. Tokiais vakarais... Jie šypsojosi, bet ne kvatojo. Jie šnekėjo, bet nediskutavo. Jie klausė vienas kito, bet nesiginčijo. Jis lingavo galva, o Ji paslaptingai, netgi matyt, paslaptingiau nei pačioji Mona Liza, šypsojosi. Galbūt Jie mintyse prasukdavo frazę "kartais tyla pasako daugiau nei žodžiai...". Galbūt taip ir buvo, nes jeigu Jie tylėjo - tai tik todėl, kad mėgavosi vienas kitu. Ir tiesiog nebuvo reikalingi žodžiai...

 Bet šį kartą viskas buvo kitaip. Ir Jūs, mielieji skaitytojai, paklausite aišku - autoriau, o kas gi ten tokio buvo ne taip, kaip visada būna? Bendrai pažvelgus viskas liko savo vietoje, tik kitoje sienos pusėje, ten, kur gyvenimo J ir J, viskas buvo biški ne taip, kaip ankščiau. Apie tą bylojo kaimynės nežmogiški riksmai, stenėjimas ir visokiausios frazės, iššaunamos begalinėj euforijoj ir aistros sukūry, savo mylimajam. Mylimasis irgi buvo ne iš kelmo spirtas - yra tokia nuomonė, kad jo retorinį klausimą savo sekso partnerei "Kas tavo tetušis?" girdėjo netgi kaimyninio namo gyventojai.

 Ką jau čia slėpti, nedagirdinti bobutė Kazė, neseniai pabėgusi iš senelių prieglaudos "Trys baravykai ir vieno nėra" (bet apie tai - kita istorija), išgirdusi tokius klausimus, puolė ant kelių ir pradėjo melsti Dievo, kad tas apramintų piktą tėvą, kuris vos ne žudo savo dukrą, sprendžiant iš jos riksmų. Bobutė netgi pagal seną įprotį puolė telefono link, bet prisiminė kad aną jai dar 98-ais metais atjungė už skolą, ir apsiramino. Ir tęse maldas.

 Neaišku, ar čia genetikos, ar tų maldų, ar kokios viagros dėka, bet šou užsitęsė. Tai buvo toks žostkas, konkretus seksas, pilnas aistros ir emocijų, kad netgi kaimynai vos ne kaip pagal įsakymą išsidėstė savo balkonuose, it kokie Žalgirio fanai, ir aptarinėjo tai, ko deja, negali matyti, bet puikiai girdi. Petras, pravarde Čmošnykas, kuri nedarė jam garbės, netgi pasiūlė susilažinti, kiek ilgai pratemps jų kolega. Visi sutarė tik dėl vieno - tai buvo viso rajono rekordas. Atmosfera J ir J bute kaito, dar labiau kaito atmosfera ir balkonuose. Trys išgėrę jaunuoliai, Bakis, Džekas ir Kaubojus, pradėjo skanduoti "J- mes su Tavim, J - laikykis, J - Tu gali". Niekas to negirdėjo - J aimanavo ir staugė taip stipriai, kad niekas net nepastebėjo kaip virš galvų praskriejo lėktuvas.

 Ji sėdėjo ir liūdna i žiūrėjo į Jį... Ir tai tęsesi jau gerą pusvalandį. Jie nieko nesakė, ant stalo šąlo makaronai. Ji buvo suirzusi, bet stengėsi to neparodyti. Bildenimas šakute per stalą bylojo ką kitą, bet bendrai pažiūrėjus, Ji laikėsi gana didvyriškai. Paklausite - o kas čia tokio? Kiekviena panelė supras Ją, aš tuom tikiu. Netgi aš Jos matyt nesuprantu, kodėl Ji taip bildeno šakute per tą vargšą stalą. O panelės, Jus viena kitą gerai suprantat. Nes Jums romantika, "pirmas kartas", ""pirmoji meilė" - ne tušti žodžiai. Jūs miesto merui gerklę perkąsit jei jis duos įsakymą nupjaut medį, po kuriuo Jūs pirmą kartą gyvenime pasibučiavot. Jus mėgstat romantika. Ir tai yra gražu.

 Jis žiūrėjo tai Jai į akis, tai į judančią šviesos greičiu šakutę, ir gudriai šypsojosi. Taip, kaip Ji mėgsta kai Jis šypsos. Pažiūrejus į tokiąs Jo akis, galima jaustis ramiai, žinant kad esi su gudriausiu lapinu pasaulyje, su kuriuo nepražūsi ir nepasimesi gyvenimo problemų sukūriuose. Jis žiūrėjo į Ją, ir mąste - kaip Ji augo sveikoje, krikščioniškoje šeimoje su atitinkamomis vertybėmis, kaip Ji jaunuoliškai žavingai ir nekaltai leidosi Jo pabučiuoti... Ir štai tokia pornografija už sienų, kuri gadina Jai visa tai, kas Jai yra brangu. Ką daryti? Laukti. J turės greitai baigti, jis gi galų gale ne Adidaso siuvimo staklės - kažkada energija pasibaigs... Ji, pametusi Jo žvilgsnį, nukreiptą į tolumą, beieškantį jau ne Jos akių gelmių, o atsakymų į klausimą, kas didesnis aparatas - Adidaso staklės ar kaimynas J, nusprendė... niekas nežino ką Ji nusprendė.

 Jis net išsigando, kad Ji paims pistoletą TT iš stalčiaus (geriausiu atveju, bent jau, humaniškiausiu), arba beisbolo lazdą (norėdama įnešti vakaro atomazgai šiektiek pikantiškumo, kraujo ir mėsos), ir eis prisidėti prie kaimynų porelės, tiesa, ne sugulovės, o žiaurios motinos-baudėjos rolėj. Ne, Ji buvo nuostabesne už Jo kvailus norus šmaikštauti pačiam su savim, mintyse. Ji tikrai buvo ypatingoji.

 Ji priėjo prie Jo, visa tokia nekaltybės nepraradusi, laukusi romantinio vakaro, ir penkis kartus repetavusi žvakių uždegimą, ir drąsiai, galbūt netgi kažkiek, ir pernelyg įsijautusi, Ji paemė Jį už rankos, ir vesdama į miegamąjį ištarė tik šiuos žodžius - "Kartais vyrai realiai turi šansą patenkinti savo ego ir įrodyti moterims, kokie jie yra lovoj. Ir neduok Die Tu sudarysi jiems prielaidą tyloje užmigti ankščiau nei 4val ryte...."

 Jis, tempiamas Jos į lovą, šypsojosi jau ne taip gudriai, kaip prie stalo. Dabar Jo veidas buvo panašus kaip į vaiko, kuriam netikėtai Kalėdų Senelis vasaros vidury atvežė dvi dežes saldainių, šunį, dviratį, ir dar išvykdamas nušovė to vaiko nekenčiamą priešą smėlio dėžėje. Jis žinojo, kad čia Jos kerštas, ir kerštas už save, egoistinis toks visas. Bet toks Jos egoistinis kerštavimo budas puikiai prisidėjo prie Jo noro pasimėgauti Jos kūnu ir pasiklausyti, kaip skamba Jo vardas, kai Ji jį steni.

 Bobutė Kazė pati pabėgo jau iš buto apačioje, ir nulėkė į senelių prieglaudą, iš kurios dezertyravo, sakydama kad "ten gyvena kažkokie velniai, kurių net Jėzus nesugeba apraminti. Ir keičiasi - iš pradžių J kažkoks, o po to "Autorius". Tai nelaukdama "Redaktoriaus" kokio atsiradimo, ir atvykau atgal.". Taip ji aiškinosi.

 Čmošnikas įkūrė lažybų bendrovę, vietinio mąstelio. Iš pradžių viskas sekėsi puikiai, po to kažkaip kažkur (į alkoholinio skyriaus kasą) išgaravo biudžetas, tad jis buvo atvanotos vietinės šajkos ir dabar gydosi kažkur sanatorijoj.

 Trijulė draugų ir toliau geria alų, žiūri porno ir rengiasi pirkti žiūronus, kadangi, kaip sako Kaubojus, "taip seksas ir praeis mūsų gyvenimuose pro šalį tokiais tempais...".

 Kaimynai jau 14 kartų kvietė policiją po to atsitikimo. Sutramdyti Jį ir Ją. Jiems taip patiko tas svaiginantis kūnų bei sielų artumas, kad jie užsimiršo kad norėjo keršyti kaimynams tik vieną naktį.

 Ir tik mažas amūras visame tame šurmuly sėdėjo ant stogo, mielai šypsojosi ir kartojo sau po nosim: "Nes meilė būna visokia..."
 

Tykkää! 22