Mano mintys vis klaidžioja kažkur nežinioje.. Šaltis sukausto kūną, baimė būti vienai, baimė tapti vieniša dar labiau nei yra..

O prisiminimai kartais žudo mane, kai grįžti į tuos nuostabius laikus, kai buvau pati laimingiausia su tavimi.. Kai galėjau liesti tave, bučiuoti, laikytis už rankų, mylėti. Pirmieji nedrąsus žvilgsniai ir bučiniai..

Kai prajuokindavo jis mane, kai žiūrėdavo man į akys.. Kai pasakydavo kad buvau jam gražiausia..

Kai net dabar iškeičiau ši laiką į tave, kad apkabinčiau, ir pasakyčiau kad daugiau neišeitum.. O taip niekada nebus..

Kai tavęs ieškau minioje tarp žmonių galvodama kad pamatysiu ta ''savo blondiną kuri dar myliu širdį..

Visada tikiuosi..

Kai kartais norisi atsistoti toje vietoje, kai pirma karta pabučiavai mano lupas.. Toje vietoje buvau laiminga..

Laikas eina, o aš taip ir nelaiminga be tavęs.. Nebe žinau kas tą laimė, džiaugsmas.. Kankinantis vieniši vakarai, kai negali nieko apkabinti, prisiglausti, pasišildyti.. Kai esi viena ir svajoji..

Kai vis daugėja porų, kurie yra laimingi, susikibę už rankų..

O kartais ir aš apie tai pasvajoju.. Juk svajoti galima.. Bet tos svajonės vis tiek neišsipildys..

O net pavargstu laukti to žmogaus, kuris pasirodytu mano gyvenime..