Netikiu kurie sako kad yra laimingi vieniši, kuriems gerai vieniems būti be antros pusės.
Kurie neturi jokiu įsipareigojimu, kai neturi kam aiškintis kur buvo, su kuo buvo. Kurie gali bendrauti su bet kuo.
Kai ateina vakaras, tai viskas pasikeičia, kai atsiguli į lova mintys kažkur kitur skrajoja..
Juk norisi kad kažkas atsigultu šalia tavęs, kad galėtumei kažką apsikabinti, net ir pabučiuoti, šnekėtis iki užmigimo..
Tada pasijaučia tikras vienišumas, kai norisi to ko negali gauti..
būtent.. vakare užgimsta naujos vienišumo mintys ir viltys, kad šalia būtų brangus žmogus. :)
taip visada buvo ir bus :)