Vėl tas jausmas kuris pjauna vidų, pjaustantis ląsteles, širdį, prisiminimus...

Nesenai išsikapsčiau iš to liūdesio liūno ir dabar vėl klimpstu vis giliau ir giliau. Vėl jausmai, vėl skausmas, vėl netekimas.. Pavargau, pavargau nuo visko, nuo žmonių, nuo savęs, nuo aplinkos, nuo lėtu dienų..

Kai nebe gali nieko padaryti, kai rankos nuvirsta. Kai pasako kad bijo įsimylėti, bijo skausmo kuri gali vėl patirti, bijo įsipareigojimu, bijo meilės..

Kai pamatai kito žmogaus vidų kuris yra panašus į tavo, kuris panašus į tave, su kuriuo būtum tikrai laiminga. Su kuriuo net tyla nėra tokia baisi, kurio nesinori net paleisti..

Lyg atsiradęs netikėtai ir netikėtai dingsta. Kai jauti ji, jo švelnius prisilietimus, bučinius, kai jo kvapas įsigeriantis į tavo rūbus ir jauti ji visada..

Kai negali sustabdyti ašarų, kurios rieda skruostais. Kai negali sustabdyti minties kad jis daugiau nebe bus su manimi..

Kuriam patiko viskas kokia buvau..

Buvau laiminga, išmokau šypsotis iš naujo, bet viskas dingo...

Man skauda, smarkiai skauda... Tik vėl vis klimpstu, vis giliau ir giliau.