Narc 2,0 Sėklos
34, Vilnius, Liettua

Vaikai, o po to ir jaunimas, yra skirstomi tik į dvi kategorijas - tie, kas gali, arba tie, kas bijo. Nuo pat pirmo išėjimo į kiemą, kiekvienas vaikas turi du variantus - arba jis padarys kažką, arba ne. Ir tas lydi jį per visą gyvenimą.

Emka, nors ir buvo jaunesnis už mane kažkur 15 metų, visgi užaugo tam pačiam kieme, todėl mes jį pastebėjome gana anksti. Vaikis tėčio neturėjo, nes anas savo laikais gerai prilupęs degtinės supainiojo balkono ir lauko duris. Baisi mirtis - jie gyveno pirmam aukšte, jis iškrito pro balkoną ir sušalo pusnyje. Mama lyg ir dirbo pagal legendas penkiuose darbuose, bet to tiksliai dabar nepamenu. 


Emka labai mėgo mėtyti į krepšį ir žaisti futbolą pats su savim tarp medžių tuo pačiu, krepšinio kamuoliu. Kadangi visas jaunimas, susirinkęs stadione, kur jis užsiiminėjo tokia saviveikla, iš esmės gėrė ir žaidė kortom, tai Emka atrodė kažkiek keistai visoje toje suirutėje. Merginų gretose tas ypatingų dividendų nenešė, bet mums, vyresniems, jis pasirodė įdomus. Taip diena po dienos, ir susipažinom.


Jis laikėsi stipriai. Buvo savo vietoje, nebandė įtikti, kažkoks savyje užsisklendęs vaikas. Tokie sudaro gerą įspūdį - išgeria keletą gurkšnių degtinės - tyli, pritariančiai linksi galva, pastoviai klausosi, nieko nekalba. Idealus sugerovas. Mes jį iškart pradėjome mokinti gyvenimo - ką reikia daryti, ką reikia sakyti, kaip sakyti, ko nesakyti, kas gerai, kas blogai, atrodė, kad jis visą tą sugeria it kempinė - nes visada tik linksėjo galva. 


Ilgainiui atsirado kažkoks jo draugas, Mikas. Jeigu Emka atrodė panašesnis į sportininką, nes pastoviai netoli jo buvo kamuolys, tai Mikas buvo akiniuotas stereotipinis moksliukas. Visi tie moksliukai nori kažkiek pajusti laisvės, pabūti blogiečiais - klausimas tik, ar tas moksliukas turi vidurinės klasės tėvus, tokius pat kaip ir jis, akiniuotus, ar visgi jis prasimušinėjo kaip ir dauguma Karoliniškese, iš juodadarbių šeimos (kaip aš). Jeigu pirmas variantas, tai tokiems ne vieta blogoje kompanijoje, nes mama, kokios nors įmonės buhalterė, greitai jį uždarys namų arešto.


Jeigu antras variantas, o tai ir buvo antras variantas...čia mano sielos brolis. Toks buvo ir tas Mikas. Kaip ir mano tėvai, jo tėvai buvo tokie, apie kuriuos po to, suaugus, sakoma - ačiū, kad pastatėt ant kojų. Jie dirbo nuo ryto iki vakaro, neturėdami ypatingai daug laiko užsiimti vaiku - tam, kad aprūpinti jį rūbais, kažkokiu ten telefonu, kompiuteriu, vadovėliais. Bet vaiką traukia bendrija, žmogui svarbiausias yra bandos jausmas - todėl jis įžengia į pasirinkimo kelią - jis gali, ar negali?


Mikas, kaip beje ir jo draugas Emka, tiesą pasakius, galėjo mažiau negu mes savo laikais. Jie trynėsi toje pačioje krepšinio aikštelėje, mes jiems pasiūlydavome alaus, na ir kaip jau minėjau, ruošėm gyvenimui - pasakojom istorijas, ir mokinome atskirti juodą nuo balto. Taip tie vaikai ir augo po truputį mūsų akyse, kol neįsivėlė į istoriją, apie kurią aš ir pasakosiu. 


Vaikai, nepaisant mūsų įtakos, užaugo geri. Emka nesugebėjo atkartoti vakarietiškų filmų apie jaunimą kelio, ir netapo amerikietiško futbolo komandos kapitonu. Greičiausiai problema yra tame, kad to amerikietiško futbolo niekas Lietuvoje nežaidžia. Bet jis visgi kažkuriuo metu "pasimetė" nuo mūsų, pradėjo lankyti sporto salę, ir visai neblogai pasirodė keletą kartų disko metimo varžybose, įstojo į kažkokią kolegiją mokytis kažko nelabai reikalingo. Visai neblogas gyvenimo startas,


Keturakiui Mikui tėvai nupirko lęšius, ir jis, galbūt to įkvėptas, puikiai išsilaikė egzaminus bei įstojo į mediciną. Turint omeny, kad jam puikiai sekėsi išsigydyti žaizdas po to, kai jo keletą kartų kitam rajono gale paprašė cigarečių, Miko perspektyvos medicinoje atrodė galingai. 


Tuo metu, jiems įstojus mokytis, atrodė, kad visas gyvenimas jiems po kojomis. Tiesą pasakius, neturėjau daug laiko ir noro pasakoti apie tų jaunuolių kelią nuo pirmo, niekam tikusio pasirodymo kieme, iki akimirkos, kai visi lengvai atsidusome - nes jie paliko kiemą ir iškeliavo į naujų galimybių pasaulį - juk studentavimo laikotarpis tai laikas, kai žmogus eina visai kitais takais. Tada klausimas yra lygiai toks pats - ar jis gali? Ar gali užaugti, pamiršti jaunystės nesąmones, eiti visai kitokiu keliu? 


Deja, šitie du nesugebėjo.

1 näyttökertaa
 
Kommentit

Ei ole kommentteja vielä.
Jätä kommenttisi, aloita keskustelu!

Blogi
Blogit päivitetään joka 5 minuutti