Kai klausausi Radiohead‘ų ir jų „Creep“, įsivaizduoju
apsisnargliavusį paauglį/paauglę, kuris/kuri
krato galvą, plėšia nuo savęs džinsinius marškinius, kurie sagomis per
daug tvirtai susisaistę, o kai tai jam/jai nepavyksta, jis/ji sukasi ratu ir
praradę pusiausvyrą – krinta ant žemės; tarsi haliucinacijų įkarštyje/transo
būsenoje/apkvaitęs/apkvaitusi, jis/ji – mosikuoja rankomis, raunasi plaukus nuo
galvos, o pakirdęs/pakirdusi iš viso to „creep“
– iššoka per balkoną, tiesiai žolei į glėbį.
You're so fucking special
I wish I was special
But I'm a creep
I'm a weirdo
What the hell I'm doing here?
I don't belong here - - - ar ne,
ne-brangieji?
Kai nežinai kaip gyveni/arba kaip turėtum gyventi, klausaisi pseudo muzikos,
kuri arba verčia keliais keliauti į Nazaretą/melstis/giedoti tau pačiam tik
suprantama kalba ar kalbėti užkeikimais tol, kol liežuvis susidėvės/šimtą kartų
įdrėksti sau nugarą/nusispjauti tris kartus ir neleisti jokiai juodai katei
pereiti skersai tau kelio, arba - - - neveiki nieko svarbaus gyvenime/šioje
besibaigiančioje vasaroje ir tik kartoju prieš miegą sau: I‘m so fucking
special... special... I don‘t belong here...
Aš šiuo metu tikrai nežinau, kaip gyvenu, o plaukus nešioju surištus. Mažai
kalbu ir kiekvieną rytą susiskaičiuoju strazdanas ant nosies, kurių lygiai tiek
pat, kaip ir praėjusią vasarą – kokios penkios
tik.
I don't care if it hurts
I want to have control
I want a perfect body
I want a perfect soul
I want you to notice when I'm not around
You're so fucking special
I wish I was special
- - -
Nuk ka ende komente.
Lini komentin tuaj, filloni diskutimin!