Nenoriu būti demagogė. Nenoriu vaidinti, kad suprantu visų pasaulio blogybių kilmę, ir visų žmonių liūdesio ir vienatvės priežastis. Kad galiu išnarplioti tas šaradas ir išgelbėti kiekvieną paklydusią sielą. Nes taip nė velnio nėra. Ir nemanau, kad kas nors tai geba. Nebent koks naujai atsiųstas mesijas. Nenoriu būti kalė intrigantė. Nenoriu lipti kažkam per galvą, ręsti savo laimę ant svetimos. Istorija byloja, kad dar niekada nieko gero iš to nebuvo... ir nebus. Nes kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Ar bent jau mes taip suprantame likimo spyrius šiknon. Nenoriu būti ta, kurios vardą prisimena tik tada, kai reikia. Nenoriu turėti antro veido. Nenoriu…
.
Gera. Gera, kai kiekvieną dieną mažėja nežinomųjų... Kai gali pabusti ramia galva ir tylinčia sąžine. Kai su visais atsiskaityta. Ypač su savim. Kai nieko nebijai ir jautiesi pilnas pozityvios Jah energijos... Kai saulė šviečia tau. .
Egzaminų rezultatai kol…
Aš, Sado ir Mazo. Mes geriausi draugai, nes beveik niekada nesiskiriam. Nes vienas kitą puikiai suprantam. Nes toks gyvenimas. Negydomos žaizdos pūliuoja, pūva, metasi gangrena. Iš pradžių tik į audinius, po to ima pūti ir kaulai, siela, mintys...
Mažosios sesutės užauga. Ir dar negana to, paaiškėja, kad jos turi trigubai daugiau pasiutimo, nei turėjom mes...