Dober'n blogi

 Taigi tęsiame. Kiekvienas turi teisę ir norą svaigintis. Kodėl mes svaiginames? Manyčiau dėl to, kad norime atsidurti kitoje realybėje, tapti visiškai kitokiais. Nieko keisto kad visokiausi buduliai taip mėgsta išgerti šnapso bonkę ir eiti aiškintis santykius su žmonėmis - reikia suprasti, kad neišgėrę, jie pastoviai myžčioja pamatę kokį nors pavojų. Lygiai taip pat buvo ir su manimi - manau, kažkas šitoje vietoje nusijuoks, bet aš labai norėjau būti blogu berniuku. Tokiu, žinote, kaip filmuose pikti nygeriai. Nebūtinai su dideliu blizgančiu ginklu, bet kad rajono chebra mane gerbtų ir tie, kuriuos skaičiau duxais, lėktų į kitą gatvės pusę, kai aš einu. Užbėgant įvykiams už akių, man tas puikiai pavyko, tiesa, didelės laimės man tas neatnešė.

 Norėdamas tapti visai kitoks, nei buvau, ir turėdamas pakankamai pinigų tam reikalui, aš karts nuo karto su draugais išgerdavau. Mes ėjome į Helios, ar kokią kitą arklidę, gėrėm viskį, kalbindavome mielas paneles. Bet vėliau supratau, kad įprotis gerti yra labiausiai tinkamas kaimo atstovams, nes išgėręs žmogus sunkiai kalba, nesiorientuoja aplinkoje ir išvis, dažnai tampa nekilnojamuoju turtu...

 Žmonės tai keistos būtybės. Iš vienos pusės, mes esame absoliučiai vienodi, darome tuos pačius dalykus, einame į daugmaž tas pačias vietas, vienodai leidžiame laisvalaikį. Iš kitos pusės, kiekvienas iš mūsų - absoliutus individas, besiskiriantis nuo kitų pagal daugumą dalykų - charakterį, elgesį, pomėgius. Aš negaliu kalbėti už visus, ir džiaugiuosi, kad tai suprantu - tikiuosi jus irgi priimsite tai, kad aš kalbėsiu visų pirma apie save, nors tą galima pritaikyti ir kitiems, manyčiau.

 Čia tema yra viena, narkotikai. Bet narkotikai tai nėra kažkas iš kitos planetos, kažkas ne iš mūsų pasaulio - tai gyvenimo, visuomenės dalis, nemanau kad teisinga atskirti narkotikus pavyzdžiui nuo alkoholio. Pradėti visą savo rašinėjimą norėčiau nuo to, kad pasakysiu baisią tiesą - narkotikai tai tikras stebuklas, kuris padeda gauti neįtikėtinus rezultatus. Prieš pavartojant vienokią ar kitokią narkotinę medžiagą žmogus stengiasi galvoti logiškai ir suprasti - jam priimtinas vartojimas, ar ne. Jam to reikia, ar ne. Ir tiesą sakant, narkotikai turi labai daug pliusų. Pavyzdžiui, iš to, ką teko man išbandyti, galiu paminėti tokius pastebėjimus:

 "Mes rimtai svarstome galimybę pakeisti grupės pavadinimą į <3 Danguje. Nes tai dangiška..."
 Kažkokia blondinė iš grupės 69 Danguje, laikraščiui "Šiaulių Kraštas"

 "Kodėl paprašiau ištatuiruoti man <3? Tu mąstai ko klausi? Taigi čia viskas aišku!"
 Rokeris, tatuiruočiu salone, radijo laidai "Žmonės"

 "Taip, tai oficialu - nuo šiol ant visų mūsų rūbų bus <3 ženklas"
 Giorgio Armani spaudos konferencija

 "Ir kas blogo tame, kad ant prezidentūros sienų nupiešiau <3...?"
 Graffiti meistras Donciavas, policijos nuovadoje

 "Šiais metais jokio morčiaus. Katės - už <3!"
 Netikėtai prabilęs žmonių kalba bobutės Jadzės katinas Leopoldas, specialiai Discovery laidai

  Šį įrašą išprovokavo NajNajNaj :) Tiksliau, kažkaip nuėjęs parūkyti po jos įrašo, puikiai suprasdamas apie ką ji parašė, pagalvojau - o koks yra realiai, vat taip, protingai ir atvirai žiūrint, mano požiūris į merginas? Į santykius? Į draugystę? Kas man yra svarbiausia moteryse, kas mane jose žavi? Daug klausimų sau uždaviau. Kiekvienas savęs klausia kažko tokio, manyčiau. Iškart noriu pabrėžti, kad su ankščiau paminėta autorė aš sutinku, ir jos įrašas man patiko.

 Bet čia bus ne apie ją. Čia bus apie mane. Apie tai, kaip suprantu visas tas, kurios yra aplinkui. Ko iš jų noriu, ir ką joms duodu. Kadangi mano tekstus iš esmės, pagrinde, skaito mano draugės, kiekviena galbūt supras, koks gi tas Jonas. Tos, kurios pažįsta mane realybėje (jos beje, irgi skaito), manau pritars, kad iš esmės aš toks ir esu.

 Pradėti reikia nuo to, kad yra toks terminas "pick-up". Tai yra vos ne visas mokslas, kurio dėka vaikinai mokosi "kabinti" paneles. Rusijoje tai labai populiarus reiškinys, ir ten viskas padalinta į du bastionus - vieni, tai vaikinai, norintys patikti merginoms, ir kiti - tai merginos, kurios žino kad vaikinai moka jomis pasinaudoti.

"<3 - geriausia, ką esu skaitęs internete. Tiesa, ne velnio nesuprantu lietuviškai".
B. Pittas, dienoraščiui "New York Times"

"Atsiduočiau nedraugavusi tam baxuriukui, kuris parašė <3"
Jeniifer Lopez, savo dienoraštyje

" Parašė apie nieką, bet ir apie viską. Stebėtina. Prašysiu, kad ir mane išmokintų..."
Paulo Coelho, memuarai...

"Vos neapsiverkiau beskaitydama. Įdomu, <3 autorius turi merginą, ar ne?..."
interviu su 14-metė Kazlų Rūdoje laidai Klausimėlis

"Matos, kad pacanas pagal gatvines paniatkes gyvena. Tai svarbiausia. Boria Tankistas man pritaria"
laiškelis iš Lukiškių...

 Gera pradžia - pusė darbo. Bet man sunku pradėti tai, ką sumąščiau, ir sunku pradėti ne dėl to, kad turiu tik 5 mokyklos koridorių išsilavinimą, ar kad nerišliai dėstau mintis - sunku dėl pačios temos, kuria rašysiu. Tai labai rimta tema, bent jau man ji - svarbiausia ir baisiausia šitam pasaulyje. Ilgą laiką mano gyvenimas sukosi aplink narkotikus, ir jaučiu pareigą prieš visuomenę, praėjęs tą kelią, pasidalinti savo mintimis, išgyvenimais. Jeigu jums norisi pasijuokti, pablevyzgauti, užsiimti visokiomios xujniomis - tada neskaitykite. Jeigu jus esate inteligentiška ledi, kuriai darosi bloga nuo to, kad mano tekste bus keiksmažodžių - neskaitykite. Jeigu jus šustras nereikšmingos masės vienetas, manantis kad yra protingiausias pasaulyje, mokantis tik kritikuoti ir stumti dūrą - neskaitykite. Man nebūtina, kad jus skaitytumet. Yra kam skaityti, yra rimtų, gyvenimu susirūpinusių žmonių, kurie man paplos. Jeigu jus pavydite, kad aš parašysiu vieną axujeniausių tekstų point'e - neskaitykite. Jeigu jums atrodo, kad žinote šiuo klausimu daugiau - paskaitykite, ir pasakykite savo nuomonę. Ji bus tikrai vertinga.

 Pastarąjį pusmetį mano gyvenime žodis narkotikai ten, kartu su žodižiais vartoti, nevartoti, būti ar nebūti, pastoviai sukosi ir švyturiavo taip, kad vietos kitkam beveik jau ir nebuvo. Šeima, draugai, kažkokie vėl sutikti seniai pažįstami žmonės, nauji draugai - su visais kalba ėjo iš esmės apie narkotikus. Prisipažinsiu, jau kažkiek ir pavargau. Gana nemažai praėjo laiko nuo tos dienos, kai nustojau vartoti. Gana nemažai viskas pasikeiė, reikia tą suprasti.

 Man pasisekė. Sugebėjau taktiškai ir protingai, sistematiškai pakeisti gyvenimą taip, kad jame neliktų vietos narkotinėms medžiagoms. Natūraliai kad neliktų, o ne kad turėčiau nuo to bėgti ar slėptis. Nuo jų niekas nepabėga. Nuo to niekas neišsigydo. Tiesiog reikia keisti gyvenimą, aplinką, draugus. Dabar, atsigręždamas atgal, suprantu kad tai puikiai padariau.

 Viskame, prie ko prisiliečiu, su kuo esu, ką darau, ką myliu, ko noriu - nėra narkotikų. Mano gyvenimėlyje narkotikai nebuvo kažkoks absoliutas, kuris atsirado kaip kometa iš giedro dangaus ir nuspalvino mano gyvenimą. Ne, narkotikai buvo tik noras pabėgti nuo skaudžios realybės. Pamiršti neišsipildžiusias svajones...

  Manau tikrai niekas iš Jūsų, tų, kas skaitė mano ankstesnius dienoraščius, nesistebės, jei prisipažinsiu kad noriu labai daug. Esu nesveikas maksimalistas bei optimistas viename, ir iš gyvenimo visada tikėjaus tik visko kas geriausia. Tai nebuvo kažkoks naivus svaičiojimas, tiesiog Dievas ten, ar tėvai, nežinau kas tiksliai, man suteikė galimybę būti na tokiu gana nedurnu žmogumi, kuris žino ko reikia siekti ir daugmaž primeta kaip tą daryti.

 Narkotikų vartojimas ryškiai ne sąlygoją žmogaus progresą. Nemeluosiu, būna atveju, kad netgi vartodami kaikurie sugeba ne degraduoti, o plūduriuoti vienoj vietoj, kas irgi yra tikrai neblogas rezultatas. Deja, mano vartojimas buvo destruktyvus. Ir aš tuom džiaugiaus. Žinote, nesinori kelti kažkokios sensacijos ten, ir suteikinėti Jums galimybę užsikabinti už žodžių kurie toliau seks - susitarkime, kad Jūs tai perskaitysite ir niekaip nekomentuosite, ir išvis, priimsite kaip ir visą kitą - bendram kontekste, o ne dalimis. Taigi vat vartojau aš ko gero dėl to, kad norėjau tokiu būdu po biški tepti slides iš šio pasaulio. Nes gyvenimas buvo man jau pabodęs. Jis man nenorėjo duoti to, ko labai norėjau...

Atėjo laikas. Išmušė ta lemtinga valanda, kuri, kaip man kažkada atrodė, yra tiesiog neįmanoma vien dėl to, kad kertasi su banaliausiais gamtos dėsniais. Akimirka, kai viso mėnėsio mintys, neramumai, galvosūkiai ir mįslės galų gale susiėjo į vientisą, aiškią, konkrečią dėlionę. Susiėjo vienu žodžiu, kuris privers mane iš jaunystės vystyklų pamatyti pasaulį kitaip. Tas žodis - laikas. Būtent šiandien, būtent dabar, būtent taip - giliai įkvėpus, sentimentaliai žvilgtelt pro petį į kažkadą gražią pasaką, po to akimirką prisiminti TAI, kas su manim buvo padaryta. ir darosi lengva. Nes taip turi būti. Nes kitaip neįmanoma - juk atėjo laikas:)

Viskas…

  Aš jus iš dalies apgavau nulinėje dalyje, atleiskite man tai. Ten rašiau, kad kalbėsiu aplamai apie problemą, stengdamasis neminėti savęs. Dabar pamąščiau ir supratau, kad nekalbėti apie save būtų tikras nusikaltimas iš mano pusės, aišku ne toks stambus kaip banko apiplėšimas, bet visgi reikšmingas. Kalbėdamas apie narkotikus turėsiu remtis savo ir draugų pavyzdžiu, tikiuosi, jie nieko prieš (o jeigu per kriminalus pamatysite kad mano kūną rado kurnors užkastą miške, žinokite, kad neatleido), nes butent tada ir kalbėsiu kiek objektyviau, o ne tuščiai užimsiu jūsų laiką.

 Buvau geras vaikas, gabus, talentingas kaip sakoma. Aišku, nemokėjau kankinti meistriškai smuiką ar kokį pianiną penkerių metų amžiaus, bet gana anksti pradėjau skaityti ir rašyti, ir taip anksti, kad mane norėjo siųsti iškart į trečią klasę. Bet neišsiuntė. Jaunystė prabėjo greitai ir gražiai, ir štai primeskite, stoviu aš sau toks Jonukas, devyniolikos metų vaikinas, prie savo laiptinės, su vaikystės draugu. Stovi ir stovėk sau, pasakysite jūs, ir busite teisūs, kas gi mūsų laikais su draugais prie laiptinių nestovi, kas gi čia kriminalinio... O vat ir ne, tada viskas ir prasidėjo...