O juk reikalas ivyko rimtas. Cia ne tai kad kokios vestuves kokiuose Birzuose butu atsvestos, ar kokios sermenys prie Jurbarko, ne. Cia manau, svarbiausia ne neatitikimu ieskoti, o pabandyti suprasti, kas visgi ivyko. Jeigu Jums idomu, pats autorius nelabai suprato, kokia moraline arba bent jau praktiska verte turi sita visa istorija. Gal net veltui mes cia visi gaistam laika.

Visgi, musu herojus, visiskai nezinodamas apie staigia kaimyno mirti ir puikiai zinodamas (klausos deka) kas vyko pas jaunima, uzverte paskutini Mazojo Princo lapa. Kadangi autorius nera ypatingai apdovanotas pasakojimo igudziais, Jums galejo sekundelei pasirodyti, jog herojui uzvertus ta paskutini lapa, ivyko kazkas ypatingo.

Taip arba ne - spresti Jums. Herojus padejo knyga ant stalo, gurkstelejo vakarykstes arbatos, ir isejo is namu.

<...>

Bobute stotelej aisku buvo epinio kurinio heroje. Siaip apie ja net galima butu atskirai parasyti tukstancio lapu istorija - moteriske akivaizdziai gyveno ivairiau ir spalvingiau, palyginus sakykim, su Kaziu. Bobute visi pazinojo, ir ji pazinojo visus. Socialdemokratai net turejo ideja ja paskirti savo kandidate i Seima tame rajone, kur ji (ir herojus) gyveno. Kazkas neisdege - ar tai Kirkilas, ar Butkevicius suprato, jog ana veikeja keltu didziuli disonansa pacioje Lietuvos valdzios sirdyje. O gal esme tame, jog bobute - kazkokia ten Landsbergio tolima giminaite, palaikanti liberalus ir isitikinusi, jog Darbo partija atves Lietuva i sviesia ateiti. Su valstieciu pagalba aisku.

Bobute ta ryta buvo rami. Negalime buti tikri, kodel butent ta ryta ji buvo rami - ar tai ji vel vietoj dvieju tableciu suvalge penkias, pridurdama dar dvi "del visa ko, kad tikrai veiktu". Ar tiesiog eilini karta sededama stoteleje ji sukiojo imanomas Euromilijonu kombinacijas. Kodel gi ne? Bunant 78-eriu metu pats geriausias laikas nutrinti visiems nosis ir uzgaudyti keliasdesimt milijonu euru. Nusipirkti sau naujesni televizoriu, nuvaziuoti i Birstono sanatorija, na o visa kita paaukoti gyvunu prieglaudai.

Kaip sakoma:bobute, kokiu milijonai. Ir stai ta bobute, ta tokia aktyviste, zinanti, kaip Zuokas voge milijonus ir kodel Simasius yra panasus i sesiu menesiu rudoka kaciuka, lauke sau autobuso. Cia galima butu baigti, nes mes herojai daznai laukiam autobusu su ivairiausiom bobutem, bet visgi ne.

Visai ne. Dovanokit, bet vel apie numirelius. Juk ta bobute vaziavo pas savo amzina atilsi vyra... Ne, ne pas Kazi. Pamirskit ji. Bobutes vyras, Jurgis, buvo palaidotas ten kazkur giliai Lietuvoje. Giliai - pagal 3D(cia geras bajeris, bet ne visiems suprast. Tikrai geras. Sypsokites) Kazkur ten prie Birzu. Jurgis buvo geras vyras. Taip sake zmones. Taip taip vyrukai, ir grakscios gundancios mergytes, lyg kerincios undines is tu krastu, ta pati bylojo - Jurgis buvo Birzu paziba.

Na kaip paziba. Vaiksciojo sau, dazniausiai ejo i prieki, o jei ne - tai i kaire arba i desine. I virsu, i apacia. 3D, juk sakiau. Laidas protingas ziurejo, diskaverius visokius, eksplorerius. Na, kur pasakoja apie tai, kas mus supa. Ir velniop, kad vargsas birzietis nelabai bebra nuo barsuko atakirdavo miske - uztat jis zinojo, jog anakondos buna ilgos, o gepardas galetu alaus iki kiosko nusauti per minute.( Is tos minutes 50 sekundziu skaiciuodamas gepardiskom smegenelem graza). Bet mes ne apie tai. Ne apie Afrika, nors Coelho kazka ta linkme rasinejo ir stai, sedi sotus. Busiu liesas, bet apie Tevyne savo rasysiu. Taigi paprasta - As apie Lietuva. Apie Tevyne. Musu istorija juk privati. Ne tai kad uzdara, bet musu.

Zinot, lyg autorius apkabintu Jus, ir pasakytu daug zodziu - uztektinai geru, jog autoriu cituotu koks literaturos zurnalas (85egz.), bet Neuztektinai geru, jog Jus prisimintumet autoriaus pavarde po menesio. Gerai, po savaites. ... (siaip sita pastraipa reikejo nutriknti ir pamirsti, bet maza kokiu fanu jau turiu ir jiems idomu krapstytis keliasdesimtyje zodziu, ieskant juose prasmes. (Kurios nera)

<...> rytoj bent? <...>

Ka jau ten - metu visas kortas ant stalo, velniop ta politkorektiskuma. As autorius, nusisvaiges i pievas. Pievos buvo svarbios, bet grizkim prie pamatu. Grizkim trumpam i Birzus. Motinele, kazkur tarp 7 ir 8 istabaus anyksciu vyno butelio padalijo testamenta. Ji tai dare graksciai - vyresniajam broliui uzleido troba, tvarta, leisgyvi arkli (ar asila stipru, ten jau nesuprasi. Bet tikrai ne zebra).tris ozkas, septynias vistas, gaidi ( laimejusi rajono gaidyno cempionata), sena sovietini dvirati (atleiskit, nemeluosiu, neatpazinau "modelio") ir dar daug visokio gerio.

Cia viskas atiteko amzina atilsi Jurgiui. Nelabai smagiai begulint po dviem pusim Birzu kapinese, Jurgiui to turto visai nereikejo. Bet jo zmonai, minetai social-konservatorei, ta ryta atiteko ypatinga uzduotis - vaziuoti i kazkokius Birzus ir dalinti gerybas, kurias jau autorius aprase anksciau. Ten tiesa dar figuruoja nescia karve (kaimas juokias, autorius is sostines, nezino kaip trumpai ir aiskiai vadinama nescia karve), bet nescia karve net ir bobute nepadalins su savo isbadejusia gimine. Neaisku, kam turetu atitekti karve, kam telyciukas. Bet tai Birzai, mes ten dar grisim veliau. O dabar atgal i sostine...

Ka? Geras klausimas. Prie ko cia tos karves, Birzai ir bobutes? Kur herojus? Jis cia. Jeigu labai jau reikalaujat tikalumo - mineta bobute sedi, pasidejusi kazkokia juoda tasyte prie saves, ir laikydama ja lyg asmenini archangela uz kojos: nezinau, ar du tusti "slojikai", i kuriuos ji tikisi prisipilti kaimiskos grietines, to verti. As juk miestietis.

Pastabus skaitytojai zino, jog herojus visai salia. Stovi sau, aciu Dievui be slojiku. Pastabus skaitytojas jau suprato, jog herojus nelabai miegojo. Taip. Herojus isedo ne i ta autobusa. Taip. Jjis visai nesuprasdamas kame esme ilgai keliavo i Birzus su bobute. . Cia nei detektyvas, nei kokia drama. Cia nereikia mastyti ir galvoti. Jokiu misliu, galvosukiu, neitiketinu posukiu. Tiesiog istorija, tokia kaip yra.

Nei man kokia politine partija sumokes, jog bobute taptu "tos partijos" paziuru. Nei as amzina atilsi Kazi ar Jurgi prikelsiu. Nei herojus vietoj Birzu pasuks i koki Kaisiadori. Ne man cia spresti. Zinau tik, kad usuotam vairuotojui ileidus heroju i autobusa, ir anam atsisedus prie bobutes, istorija pamazu, lyg po simto metu uzvestas senovinis laikrodis, pradejo isibegeti.