Gyvenime būna taip, jog kažkur bėgame, lekiame, skubame, apsikrauname rūpeščiais ir smulkmenom, kuriąs reikia kuo greičiau sutvarkyti - ir kuo toliau, to jų mūsų gyvenime daugėja. Daugęja situacijų, kai privaloma elgtis instinktyviai, automatiškai - ir tuo pačiu kuo geriau susitvarkyti su savo užduotimis. Asiranda vis daugiau tų, už ką esame atsakingi, ir kurių negalime pavesti - todėl lyg meteoritai ir kometos, skrodžiančios naktiniu dangumi, lekiame pirmyn, i šviesią ateitį...

Bet tose dienose reta būna tokių akimirkų, kai gali ramiai atsipūsti, skirti akimirką pačiam sau, ir pagalvoti - ar tai, ką darai, yra gerai? Ar tos užvakar dienos klaidos vakar buvo suprastos ir išanalizuotos? Ar šiandien žengei ryžtingą žingsnį į permainų bei pasikeitimų horizontus? Ar visdar matai tą vilties ugnelę kažkur toli, kuri lyg švyturys per audrą, įkvepia į širdį viltį bei tikėjimą, kad ... tiesiog viskas bus gerai? Kad pavyks?

Mėgstu tokiąs akimirkąs. Kai jau tvirtai žinai, ką darysi, ir ko nori, ir tų, kuriais tikėjai, klaidos ir vis besikartojantis apgailėtinas elgesys jau ne pykdina, ne provokuoja skandalus ir pykčius, o tiesiog... Tiesiog nuoširdžiai pakelia mano lūpų kampučius, Akyse sužiba mažos, velniškos ugnelės, reiškiančios - pagaliau nugalėjau. Nugalėjau save. Ir, kaip tikras džentelmenas, kaip tikras nugalėtojas, tiesiog mėgaujuos ta tylos ir ramybės akimirka, kurios, man atrodė, nebebus niekada. Akimirka, kai vėl save pautau tikra Asmenybė. Tikru Vyru.

PS. Noriu šooookti :/
PSS. Juokauju ;DD

Tykkää! 1