Meilė, kuri dar vakar liepsnojo žaismingai, šildydama viską aplink, negali būti užgesinta vienu spjūviu. Žmogaus, kuriam tos šilumos nereikia...

Meilė, kuri yra plati kaip vandenynai, didingi bei beribiai, negali būti išgerta vienu gurkšniu. Žmogaus, kuris yra nepasotinamas...

Meilė, kuri yra stipri ir tvirta, tarsi Himalajų kalnai, negali būti perstūmta kitur. Žmogaus, kuriam tai kelia nepatogumus...

Meilė, kuri buvo subrandinta ir kantriai užauginta, kaip amžinieji ąžuolai, negali būti nukirsta. Žmogaus, kuris pasimetė ąžuolų miške...

Meilė, melodinga bei kukli, tarsi kanarėliai ant palangės šiltą vasaros dieną, negali būti užtildyta. Žmogaus, kuris prarado klausą dar vaikystėje...


Bet meilė gali mirti tą pačią akimirką, kai vienas iš įsimylėjusiųjų pavargo nuo nepakeliamos naštos. Naštos, kurią kažkada paėmė rūpestingai į delnus. Naštos, kuri kažkokią akimirką tapo pernelyg sunki. Naštos, beatodariškai numestos į purvą bei smėlį. Naštos, kažkada vadintos Mylimojo Širdimi...

Kartais taip būna, kad žingsniuodami per gyvenimą kartu, žmonės pastebi, jog tie, kam jie patikėjo viską, ką turėjo, jau žvalgosi, ieškodami krūmų ar griovio, kur galėtų atsikratyti to, kas jiems nereikalinga. To, kas jiems nusibodo. To, kuo rūpintis jie tiesiog jau nebenori... Jie, netvardydami ašarų, tyliai meldžias, kad įvyktų stebuklas, ir Širdis liktų Mylimosios rankose.

Bet deja, stebuklų nebūna. Procesas paleistas ir tai tik laiko klausimas... Ankščiau ar vėliau teks ir vėl, vienišam, pažemintam bei apgautam, sėdėt iki juosmens purve, beieškant savo Širdies. Širdies, kuri prasikalto tik tuom, kad norėjo būti mylima...


dedikuojama visiems nesubrendusiems vaikams, kuriems lengviau nuteist santykius, nužudyt tai, kas buvo ilgai kuriama, nei juo rūpintis ir kantriai laukti.

Tykkää! 11